Dažniausiai pasitaikančios viešojo kalbėjimo klaidos

Net ir patyrę oratoriai neišvengia klaidų. Kartais klaidos daromos dėl patirties trūkumo ar streso, kartais jos atsiranda dėl per didelio pasitikėjimo savimi arba kitų aplinkybių. Daryti klaidas yra natūralu ir žmogiška, tačiau kiekvienas norime, jog klaidų būtų kuo mažiau. Kartais vien jau mintis apie klabėjimą viešai sukelia baimę, stresą ir paniką. Šie dalykai neleidžia susikoncentruoti, atsipalaiduoti ir sklandžiai kalbėti. Yra įvairių patarimų, padedančių gerai pasiruošti viešajai kalbai, tačiau, kartais nutinka taip, jog net ir pasiruošimas nepadeda išvengti tam tikrų klaidelių, blaškančių publikos dėmesį. Paprastai žmones užvaldo baimė ir stresas, todėl jie nebekontroliuoja pernelyg dažnos gestikuliacijos, tam tikrų judesių ir kitų dalykų. Kad būtų lengviau įsivaizduoti pagrindines viešojo kalbėjimo klaidas ir trūkumus, žemiau pateikiamas sąrašas klaidų, kurios pasitaiko dažniausiai. Taip pat šalia pateikiami tam tikri patarimai, padėsiantys šių klaidų išvengti.

  • Akys nukreiptos į lapus, kuriuose užrašyta kalba. Asmenys, nesijaučiantys užtikrintai dėl savo kalbos, dažnai žvilgčioja arba nenuleidžia akių nuo iš anksto pasirašytos kalbos. Įsmeigę akis į paruoštukes kalbėtojai išvengia kontakto su publika, nes akių kontaktas dažnai kelia dar didesnį jaudulį. Nepaisant to, publika nori matyti jūsų akis, nesvarbu jog jaudinatės, publika tai supranta ir atleidžia, tačiau kuomet viskas nuskaitoma nuo lapų, klausytojai gali įsižeisti. Viešajame kalbėjimą yra savitas etiketas ir taisyklės, kurių reikia laikytis, todėl stenkitės į užrašus žiūrėti kuo mažiau.
  • Kalbama labai tyliai arba labai greitai ir nesuprantamai. Jaudulys dažai kiša koją, tačiau iš kalbėtojo visada tikimasi, kad jis kalbės suprantamai ir aiškiai. Visiškai nebūtina šaukti, kad publika jus girdėtų, tiesiog kalbėkite publikai, o ne nuleidę galvą ir tik sau.
  • Kalbantysis akivaizdžiai rodo kaip nervinasi ir jaudinasi. Normalu, jog viešai kalbėdami žmonės jaudinasi, tačiau pernelyg didelis to demonstravimas gali sukelti neigiamą publikos reakciją. Reikia stengtis susikaupti, atsipalaiduoti ir suimti save į rankas. Prieš kalbą galima atlikti gilaus kvėpavimo pratimus, atsigerti vandens.
  • Kalbėjimas be entuziazmo. Auditorijai reikia užtikrintumo ir įtaigumo. Kuo labiau savimi pasitiki kalbantysis, tuo daugiau publikos palaikymo jis sulaukia. Jei tam tikrai ruošėtės, pamirškite baimes ir stresą, pasitikėkite savimi ir kalbėkite su užsidegimu.
  • Oratorius išmoksta kalbą atmintinai. Kai kurie mano, jog atmintinai išmokta kalba padės nesuklysti ir viską išdėstyti teisingai, tačiau klausytojas jaučia kai kalbama mintinai. Be to, užmiršę tam tikrą žodį, galite pasimesti ir nebežinoti kas seka po to. Geriau pasidaryti kalbėjimo planą ir pasižymėti svarbiausias mintis ar žodžius, į juos pažvelgę žinosite kaip tęsti toliau.
  • Pernelyg didelis gestikuliavimas ir bereikalingi judesiai. Gestikuliacija nėra blogas dalykas, tai suteikia kalbai gyvumo, tačiau kuomet žmonės jaudinasi, gestikuliacija tampa aktyvesnė. Kartais judesiai tampa nekontroliuojami, pats kalbantysis nepajaučia, jog daro per daug rankų mostų arba pradeda kasytis, linguoti, trypčioti. Tai atrodo gana juokingai ir klausytojams gali sukelti juoką.

Šios klaidos pasitaiko dažniausiai. Jei pavyktų jų išvengti, kalba būtų sklandi ir puikiai suprantama. Rengiantis kalbai galima konsultuotis su specialistais, jie dalinasi savo patirtimi, duoda vertingų patarimų. Reikia paminėti ir tai, jog kartais prireikia daug laiko, kad viešasis kalbėjimas būtų įveikiamas lengvai, neužtenka vos vieno ar kelių kartų prieš auditoriją, tenka praktikuotis daugelį kartų ar net metų. Pirmosios kalbos gali būti silpnesnės, tačiau palaipsniui tobulėjama, baimė įveikiama ir kalba tampa sklandi, gyva ir įdomi. Tereikia įveikti tam tikrą baimės ir nepasitikėjimo savimi barjerą.